vientulystė

vientulỹstė sf. (2) DŽ, NdŽ 1. artimųjų ar sutuoktinio neturėjimas: Bendras likimas ir vientulystė lenkė jas vieną prie antros vis arčiau rš. 2. TS1903,2b (Sab) vienišas gyvenimas, atsiskyrimas. 3. vienatvės būsena, vienišumas: Ničniekas nepraskaidrino jo vientulystės, visi jį užmiršo rš. Mes tik blausūs šešėliai, pasmerkti vientulystei B.Radz. Eik, kur savo vientulystėj rasi meilę ir draugystę V.Myk-Put. Miške pajunti vientulystę L.Dovyd.